Būna, kad širdį sopa taip, it ją kas būtų apipylęs rūgštimi. Skausminga net krustelėti, neįmanoma blaiviai mąstyti, momentais temsta sąmonė, bet... tu sukaupęs visas jėgas, krauju pasruvusiom akim keliesi ir eini į priekį. Kiti tave supranta, bet nežino, ką pasakyti, delsia prieiti, o tu laukti negali. Keliesi ir sunkiai eini į priekį. Pasiramstydamas, kartais pašliauždamas ar minutėlei priguldamas kokiam tamsiam kemsyne nusnūsti. Bet eini. Tai akimirka, kai esi tu, tavo skausmas ir tikslas kažkur nueiti.
O būna ir kitaip. Būna milijonai scenarijų, kaip mes pasitinkame savo problemas ir kaip su jomis išsiskiriam. Būna, kad nuo jų bėgame, būna, kad jas vejamės... savo noru. Būna, kad apsimetame jų nematą, o kartais matome jas ryškesnėmis spalvomis nei yra iš tikro. Vieni jų bijome, kiti joms atsiduodame visu kūnu, nes manome, kad visa, kas vyksta yra patirtis, kuri kažko išmoko ir sustiprina.
Būna, kad nesuvokiam, jog ne problemose yra problema, o mūsų požiūryje į tai, kas vyksta. Juk tarnauti joms ar ieškoti išeities yra kiekvieno asmeninis sprendimas, o kai tai supranti, imi suvokti, kad gali rinktis: liūdėti ar džiaugtis, matyti ar užsimerkti, kęsti skausmą ar gerti vaistus. Viskas priklauso tik nuo tavęs. Ne problemos tave skandina, o tu save jose. Tereikia išsilaisvinti iš netinkamo požiūrio
Būna, kad širdį sopa taip, lyg kas ją būtų išėmęs ir vėl įdėjęs į krutinę. Jautiesi nei gyvas, nei miręs. Sunkiai orientuojiesi aplinkoje, bet žinai, kad tai kažkada baigsis, nes visos žaizdos anksčiau ar vėliau užgyja. Prašai pagalbos ir jos sulauki. Kažkas atneša vaistų, kažkas palaiko ranką ir ramina žodžiu. Išbūni tą laiką žinodamas, kad kitaip nebus ir nieko nekaltini, jei tenka padraugaut ir su vienatve. Kai žaizdos užgyja - su pasididžiavimu demonstruoju randus, nes jie tave pavertė stipresniu.
Tai akimirka, kai esi tu ir tavo pasirinkimas, kaip viskas vyks toliau.
